Home

Forumas

Žinutės: 67
Nuotraukos: 893
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2012-09-27
Kelionė iš Sicilijos 2020 03 12-18

2020 kelionė iš Porticello
(Sicilia) į Klaipėdą
Mūsų 2019-2020 metų kelionė kemperiu
atrodė kaip labai gražus sapnas, iki..
Sėkmingai užbaigę 2019 metų vestuvių
sezoną, susirinkę visus įmanomus užsakymus 2020 metams, laimingi pajudėjome iš
Lietuvos 2019 m. gruodžio 17 d. Grįžti planavome 2020 m. balandžio 5 d.-lėtai,
neskubant, ramiai keliaujant, o ne lekiant kiek įmanoma km per dieną   – iki
pirmo renginio gegužės 16 d. užteks laiko ir susitvarkyti, ir pasiruošti.
Lenkija, Čekija, Austrija, Italija…2020 m. sausio 1 d. keliamės keltu į
Siciliją – mūsų namus Italijoje!Jūra, saulė, gėlės, palmės, nerūpestingi
žmonės - kiekviena
diena buvo kupina laimės ir to jausmo, kad gyventi yra taip nuostabu!
Apie kažkokį virusą skaitėm, kaip apie
viską, kas yra kažkur toli ir tavęs tai jau tikrai nepasieks. Kaip skaitome
apie žemės drebėjimus, potvynius ar kitas stichines nelaimes – gaila tų šalių, žmonių,

bet per daug nesigiliname...
Kovo mėnesį apie tai, kas vyksta
Kinijoje, Korėjoje sekėme vis dar be nerimo, nes juk tai taip toli. Visi mūsų klausinėjo – kaip ten pas jus,
Italijoje, corona? Kokia Italija (sicilai patys savęs nelaiko italais, Sicilijos – Italija, tai mes jiems pritariamJ), kokia corona, niekas čia neserga, jokios panikos, čilasJ
Kovo 9 d. pirmadienį Italijos premjeras Giuseppe Conti paskelbė apie karantiną ir griežtas jo sąlygas, kurias mes sužinojome tik kovo 10 d. išvažiavę į eilinę išvyką vespa – visi be išimties sutikti žmonės – su kaukėmis, pirštinėmis, nebeveikia nei kavinės, nei restoranai. Buvo leista dirbti tik maisto prekių parduotuvėms, tabako ir laikraščių kioskams ir vaistinėms. Prie parduotuvių rikiavosi eilės 
išsigandusių žmonių su kaukėmis, srautą reguliavo apsauginis darbuotojas. Į
kitas išvis nebuvo galima patekti, nors viduje ir matėm žmonių. Savo mažoms
reikmėms radome vieną MD parduotuvę, kur žmonės dar ėjo laisvai, gal dėl to,
kad jų ten buvo nedaug. Ta pirma mums matyta karantino diena kažkur
Sicilijoje (1500 km nuo epidemijos centro Bergamo) netoli Palermo esančiuose

Porticello, Sant`Elia, Termini Imerese ir kituose miesteliuose mums sukėlė
tikrą šoką ir liūdesį!  Buvo baisu
kvėpuoti sportuojant ar parduotuvėje, nebedžiugino nei jūra, nei saulė, niente!
Vistik galvojom dar pabūsim 3 dienas,
dar apžiūrėsim tą, aną miestelį..
 Kovo
11 d., trečiadienį
apvažiuojam artimiausius miestelius, einam palei Capo Zafferano. Miesteliukai
maži – Sant’ Elia, Aspra – žmonių beveik nematėm, bet nurašėm tai siestos laikuiJ. Smagumo nejautėm, nors niekas, rodos, nepasikeitė…
Kovo
12 d. , ketvirtadienis, prasideda
nuo žinių skaitymo ir nerimo. Nutariam nebelaukti, neužbaigtą kelionę pratęsti
kitais metais ir nedelsiant pradėti savo kelionę namo. Prieš kelionę gretimam

miestely perkam žalio kalafioro galvą, kuri jau dvigubai brangesnė, nei prieš
porą dienų – 3 eur, gal 10 kg apelsinų, česnakų, petražolių, pomidorų. Su
ašaromis akyse ir širdyse paliekame šį dievo užmirštą kampelį, nebyliai
atsisveikinam su žvejais, taisančiais tinklus, su žuvies prekeiviais, su

diedukais, sėdinčiais kasdien ant to pačio suoliuko šalia uostelio, mojam ranka
Martai, šalia kurios namų Il Melangolo stovėjom (ji, kaip ir mes, užsiima
pobūviais, dieną prieš pasakojo, kad visi renginiai gegužę ir birželį yra
atšaukti…
Skubam į Catania- antrą pagal dydį Sicilijos miestą po Palermo ir Catanijos
provincijos sostinę. Ten planuojam pirkti maisto sau, vestuvių
patiekalams Marsala vyno, katėms – turime 2 katinus, bet kai kalbu apie juos
kartu, tai yra katės, ir Norai – mūsų šuniui. Keliai tušti, visi matyti žmonės

– ar gatvėse, ar mašinose – su kaukėmis, senukų susibūrimų nebesimato, tik keli
sportuojantys ar su šunimis…Pirmoj parduotuvėj gavom įėjimo
bilietuką – nr.95. Duris saugo drūtas apsauginis. Jis geranoriškai naujiems atėjusiems
atplėšia bilietuką, pašaukia, kieno atėjusi eilė. Aišku, visi su pirštinėm,
kaukėm, atstumas 1-2 m. Prieš mus kokie 4 žmonės – nedaug, nes tai Catania priemiestis. Įeinam ir mes, gerai, kad įleidžia mus abu, nes paskui skaitėm,
kad vienos šeimos įleidžia tik 1 asmenį. Mes kaukių neturim, nes nebuvo net kur
žmoniškai sustoti su kemperiu. Tai aš stengiuos iš vis nekvėpuoti ir eiti ten,
kur tuo metu nėra žmonių. Dėl ribojamo skaičiaus  jų daug ir nebuvo. Marsala superku visą, kiek
buvo – 7 but, nors man reikia ir daugiau. Kiaušinių nėra, makaronų likę tik
kažkokie gal patys pigiausi, eilės lentynų tuščios. Užtai gaunam viską mūsų
zoosodui – ir maisto, ir smėliuko katėms! O tai jau labai gerai, nes
keliauti tai reikės ne 1 dieną, o katės laukan tikrai nebus išleidžiamos. Kitam
MD eilės lauke nėra, ten randu ir kiaušinių, ir dar MarsalosJ. Valio, planas A
pavyko, mes kelionei namo pasiruošę!Pastebim, kad ir
benzinas smarkiai atpigęs – 1,359 eur/l, kai buvom čia prieš mėnesį, buvo 1,429
eur/l.
Toliau važiuojam per Catania
– nėra nei taip anksčiau nervinusių kamščių, nelaksto gatvėmis nei

motoroleriai, nei mašinos...Liūdesys sumišęs su baime gena mus kaip vagis iš
šios pasakų šalies. Jau tamsu, o mes dar turim pasiekti Letojanni – mūsų jaukų
sustojimą pajūry šalia Taormina. Sustoję strateguojam, naviguojam kelią namo.
Virtualiai keliaujam ir su Jorūne ir Algiu, jie varo iš Ispanijos, Malagos.
Kartu aptariam naujienas, situacijas kelyje, parduotuvėse, etc.
Kovo 13 d. , penktadienis
Tik pramerkus
akis skaitau žinias – užsidaro Čekija, per kurią planavome keliauti... Iškart į

vidurius įsismelkia nerimas, man pradeda trūkti oro,  kvėpuoju lyg žuvis, ištraukta iš jūros. Nebegeriame
nei kavos, nebevaikštome paskutinį kartą pajūriu, pilnu rožinių akmenukų...Šoku

už vairo, lekiam į Messiną – trečią pagal dydį Sicilijos miestą ir uostą, iš
kurio keltu keliamės į žemyną, į Italiją – Villa San Giovanni. Kelias tuščias
ir liūdnas, Messina – kaip išmirusi...9:24 mes jau kelte. Ačiū die! Nes mes ir dėl kelto nebuvom tikri – o kas, jei jie neveiktų? Iš
kemperio net nelipam, visi, kas keliasi, irgi sėdi mašinose su kaukėmis. Vis
dar nesinori tikėti, kad tai, ką matome yra tiesa. Ašaroms laiko nėra (man
visad labai skauda, kai paliekam Siciliją), nes reikia mobilizuotis kelionei. Varom
greitkeliais, tuneliais, kalnais. Sekam info visais įmanomais kanalais, rašau

laišką Lietuvos ambasadai Italijoje dėl oficialios info, kurios šalys uždarė
sienas. Atsakymas - mūsų žiniomis tik Čekija, beje tranzitu galima važiuoti per
Austriją ir Vokietiją bei Lenkiją. Austrijoje jei norite nakvoti reikia su
savimi turėti medicininę pažymą. Vakare gaunam patikslinimą – ką tik gavome informaciją, kad pro Lenkiją galima bus
pravažiuoti iki 14 d. 24 val. Informacija, remiantis Lenkijos premjero šio
vakaro spaudos konferenciją, taikyti naujas prevencijos nuo sekmadienio. Beje,
prie Austrijos sienos 90 km eilės.
 Ok, kaimynai užsidaro, mes nebespėsim niekaip… 90 km
stovėt prie sienos – tai kokios 3 paros, nelinksma visiškai.. 
Stojam Termoli,
Adrijos jūros pietuose, Italijos rytinėje pakrantėje. Vėl strateguojam ir

naviguojam naują kelią.... Šiandien nuvažiuota 695 km.
Kovo 14 d.,
šeštadienis
Minčių pilna
naktis nei kiek neatgaivina. 6 val. švinta nieko neįtarianti saulė, uoste
ramiai sau mirksta laivai, klykauja žuvėdros...Paskubomis tvarkomės, išvedam
Norą ir 7 val. aš vėl už vairo. Kas mūsų laukia šiandien? Nutarta važiuoti
link Prancūzijos, nes ji kol kas dar atvirom sienom. Aišku, pasitarta su
draugais Nicoje- pas mus tai viskas po senovei, jokių kaukių, jokių pirštinių,

viskas dirba. Taip pat pasiliekam galimybę keliauti per Austriją link Insbruko.
Tai ir varom per kalnus-Rieti, Perugia, Siena, Pisa, Viareggio. Visi miesteliai
kaip išmirę, daug carabinieri mašinų, stabdo važiuojančius, tikrina popierius
ir priežastis išeiti iš namų. Stabdė ir mus – kur važiuojate, ar neinate į
miestus, kodėl ne greitkeliais? Valgom nesustodami, čia pat tepamės
sumuštinius, apie kavą aš jau net nesvajoju – būnu tikra italėJ. Apie 7 vakaro stojam La
Spezia, Ligūrijos jūros pakrantėje, viename didžiausių ir svarbiausių Italijos
pramoninių ir karinių uostų. Šiandien pakaitomis nuvažiavom 700 km. Galva
pervargus nuo info gausos, kūnas – nuo pastovaus kratymosi ir judėjimo.  
Kovo 15 d.,
sekmadienis
6 val. kylam, 7
val. už vairo. Vingiuojam kalnais, vis dar matom Ligūrijos jūrą, miestelius

pajūryje ir kalnuose.Iš kalnų
leidžiamės į Sestri Levante – gražų, bet tuščią pajūrio kurortą. Nuo Lavagne
sukam nuo jūros, vėl kalnais, miškais. Trumpa Milanas-Turinas greitkelio
atkarpa – iki tol ūžiantis ir visokių auto pilnas greitkelis - be įprastos
gyvybės – be mūsų judėjo vos kelios mašinos. Tikrai neįprastas vaizdas. Ir dar
– per visą šitą laiką ir gal savaitė prieš mes nematėme nei vieno veikiančio,
kaip aš sakau, kemperio nei viena kryptim! Tų, kur stovi kiemuose aš neskaičiavau, nes matėsi, kad jie
stovi ilgai. Taigi, visą šitą laiką per gražiąją Italiją skubame liežuvius
iškišę mes vieni su savo Bremeno muzikantais – Nora, Kitu ir Piccolo! Iš Turino greitkelio sukam link
Prancūzijos Alpėse esantį Montgenevre slidinėjimo kurorto. Čia, 16 val, Claviere
kaimelyje kertam Italijos – Prancūzijos sieną. Jokių policijų, jokių patikrų, o
kam čia reikia? Vaizdas pasikeičia, kaip 1939 metais sukurtame filme “Ozo
šalies burtininkas”, kai Dorothy iš nespalvoto pasaulio Kanzase patenka į

pasakų šalį – čia pilna spalvotų žmonių, veikia dalis keltuvų, visos kavinės
ūžia nuo apre-ski dalyvių juoko ir šurmulio! Mes šitiek žmonių nebuvom matę per
paskutines 2 savaites! Buvo pikta ant jų, kad duodasi krūvomis nekreipdami
dėmesio į tai, kas vyksta pas artimus kaimynus, nekreipdami dėmesio į
prezidento Macrono prašymus likti namie… Labai gražiu keliu per Alpes, pilnas

sniego, mašinų ir žmonių leidžiamės žemyn, stojam Vizille, 20 km nuo Grenoble. Vakare
išeinam pramankštinti jau kelintą dieną nėjusias kojas… Visą dieną sekėm žinias
iš Lenkijos – Lietuvos pasienio, baisu, kas darosi, mūsų ten tikrai niekas
nelaukia. Vakare rašau laišką Lietuvos ambasadai Lenkijoje dėl situacijos
Vokietijos – Lenkijos pasieny - ką mums daryti, kaip važiuoti… Šiandien

nuvažiuota 521 km.
 Kovo
16 d., pirmadienis 
Nuo 7 val. ryto už vairo Kęstas, aš
studijuoju info. Šiandien galvojame, kad jau bus priimti kažkokie sprendimai
dėl Lenkijos, skaitom apie ten įstrigusių vargus…Nes dar sekmadienio vakare
Nausėda patikino, kad Lenkijos Duda jį esą patikino, kad Lietuvos piliečiai bus
praleisti per Lenkijos sieną…URM pranešimas - Piliečiai, tuo metu
buvę Vokietijos ir Lenkijos pasienyje ar judantys link jo, raginti skubiai
registruotis – ne vėliau nei iki 9 val. Lietuvos laiku.
Skubu registruoti mūsų ekipažą ir aš, nors kas iš to? Nes dar buvo tikima, kad lenkai atidarys sieną ir
praleis keliaujančius automobiliais, su konvojumi, ar ne. Aš tą konvojaus
galimybę ir tikimybę iškart atmečiau, nes kuo toliau skaitėm žinias apie
kaimynių derybas, tuo labiau darėsi aišku, kad nebus čia nieko konstruktyvaus…
Tad bandyt šturmuot Lenkiją, ar važiuot per Mėnulį??? O kaip su
Prancūzijos – Vokietijos siena, ar dar neuždarė??? Nuo pastovaus žinių srauto
ir nerimo man sukasi galva, baigiu iškvėpuot visą kemperio orą…Galų gale Eugenijus
pataria mums nesiblaškyti, o keltis keltu iš Kiel (Kylis, Vokietija) į Klaipėdą.  Čia mūsų nuomonės su Kęstu skiriasi, bet aš
pirmą kartą darau savo nuojauta. Be to,gaunu ir ambasados atsakymą, kurio,
tiesą sakant, nesitikėjau - jeigu turite
galimybių geriau bandykite važiuoti į Kylį, nes per Vokietijos - Lenkijos sieną
kol kas niekas nepraleidžiamas. Kol kastik tariamasi dėl tokios galimybės. Geras
3 valandas bandau pirkti  bilietą DFDS
keltui  kovo 23 d., sekančiam
pirmadieniui. Nes anksčiau
nebuvo. Eugenijaus pagalba bilietas pagaliau mano pašte,valio! Bet čia vėl
nėra taip paprasta. Bilietą mes pirkom be gyvūnų, nors turim visus 3. Tačiau mes
neturim jiems nei vienam pasų, nei skiepų, tik pavadėlius. Taip, žinau, blogi
mes – pasibaigus karantinui iškart darau visiems gražius pasus! Bet dabar jau
nieko nepakeisim, gal dar bandysim primokėt už gyvūnus jau būdami vietoje. Tai
dabar, rodos, planas aiškus – važiuojame link Kylio, gražiai, neskubėdami, gal
kur prie upės sustosim, ramiai pabūsim. Bet pirma reikia įkelt ratus į

Vokietiją, iki kurios mums 7 val. 20 min. kelio!Grenoble, Besancon, Belfort, Mulhouse

– įvairiais keliais. Nuo Mulhouse iki Vokietijos sienos – greitkelis, kur
staiga jau aprimusį važiavimą sustabdo kamštis. 5 km kartu su furomis,
milijonais kemperių įveikėm per 3 valandas. Buvo mintis sukti kur įmanoma iš
kelio ir patekti į Vokietiją kitu keliu, bet gerai, kad to nepadarėm, nes visi

šalutiniai keliukai buvo apstatyti policijos mašinom, tad tikiu, kad būtume
nukreipti į tą patį kelią, tik jau gal 15 km ilgio. Nes matėsi, kad čia tik tik
ta visa procedūra prasidėjo, nes kai šitiek mašinų, tai labai greit tas kamštis
darosi. Man vėl užvirė nerimas dėl zoo, nes čia vokiečiai tai tikrai tikrins,

ir tada galimi įvairūs scenarijai…Nors mes dar svarstėm - o gal avarija, arba
gal taisomas kelias, gal čia nieko baisaus? Bet pagaliau iš 2 eilių susiaurėja
iki vienos, matosi greitoji, policijos, dar kažkokios mašinos. Prie vairuotojų
prieina panelė ir vyrukas jau nepamenu ar su policijos, ar kokiomis
uniformomis. Be kaukių, su pirštinėm tik. Kelis kemperius prieš mus su
vokiškais numeriais ( o jau čia tai pamatėm kemperių tiek, kiek turbūt per
visas savo keliones nematėme, kas antra mašina buvo kemperis, abiem kryptimis!)
praleido nieko neklausinėdami, mus sustabdė. Kur važiuojat? Į Lietuvą. Lengvas
sumišimas veide, kur? Litauen, Lithuania! Direct? - tiesiai? Yes! Then goJ O kad turim keltui bilietus tai neaiškinau, vis tiek
nesupras, nes jei nežino, kad Lenkija jau uždaryta, tai ką čia jiems aiškinsi.
Jokių termometrų, nieko – niente!
Štai tau ir vokiečiaiJ. Tai dėl tokio “patikrinimo” man 3
valandas suko vidurius? Na gerai, dabar jau viskas aišku, mes saugūs, beliko
savaitė iki kelto, oras gražus, važiuojam link pirmo miesto apsistoti nakvynei.
Ir štai Freiburg! Miestas net lūžta nuo žmonių parkuose, ant upės kranto,
gatvėse, visur, kur tik užmato akys – spiečiai jaunimo ir senimo, barai,
restoranai irgi pilni. Kaukės, pirštinės??? Kokios kaukės? Mums vėl akys ant
kaktos – nu negi jie neskaito, kas darosi visai šalia jų, ar galvoja, kad
jiems, arijams, nieko tokio nenutiks??? Kovo 3 d. duomenimis, kai rašau,
Vokietijoje užsikrėtusių – 85903, mirusių – 1122, pasveikusių – 22400. Gal tai
tik statistika, bet kiekvienas skaičius tai yra gyvas, arba jau miręs žmogus…Sunki diena,

nuvažiuota 553 km.
Kovo 17 d., antradienis
Rytas,
gražu, šviečia saulė – čia viruso dar nėra;
Tik
prabudus akys jau ieško naujų žinių.Jau
nepamenu iš kur atėjo ta info apie naują galimybę grįžti namo. O ji skelbia - Lengvieji
automobiliai per Lenkiją vykti negalės. Automobiliai turi vykti į Frankfurto
prie Oderio centrinę geležinkelio stotį. Visi automobilių keleiviai (išskyrus
vairuotoją) turi išlipti stotyje, kur jų nuo kovo 17 dienos, 7.30 val. ryto
Vokietijos laiku lauks specialus traukinys (650 vietų). Na, į šitą punktą mes
automatiškai nereaguojam, nes iš Freiburgo iki FpO – 8 val – 870 km.Lengvieji
automobiliai (be keleivių) turi atvykti į Sassnits (Zasnicas) jūrų uostą iki kovo

17 dienos 13 val. Vokietijos laiku, kur jie bus plukdomi keltu į Klaipėdą (250
vietų automobiliams +250 vietų vairuotojams) (keleiviai turi likti Frankfurto
prie Oderio centrinėje geležinkelio stotyje). – čia irgi misija neįmanoma, nes
iš čia iki Sassnits – 9 val 45 min, 1050 km. Nuo Sassnits iki FpO – 3 val 15
min, 380 km.
Aišku,
kad atsiradus naujai galimybei kuo greičiau pasiekti namus, savaitės niekur mes
gražiai nebūsim, bet kokiu atveju vėl registruojamės į keltą ir vėl be jokių
pusryčių, be jokios kavytės varom varom varom. Vėl jungiasi nerimas - kaip bus,
kaip spėsim, ar tilpsim į keltą mes du žmonės, nes keleivis gi turėjo likti Frankfurte, o kaip su gyvūnais, etc…Ir jokių ten keleivių
palikimų Oderyje, mes visi išvažiavome, visi kartu ir grįšime, basta!Kelto
išvykimo laikas nukeliamas į 22 val., bet prie posto, kur vyksta keleivių
registracija, reikia būti 15 val.!!! Susirašinėjam su Lietuvos ambasada

Vokietijoje – “bandykit registruotis ir spėti, negalim garantuoti.  Jeigu spėsite atvykti iki 21 val. iki vietos,
tai paskui gal spėtumėte ir į keltą, nes dar yra gabalas kelio nuo užblokuoto
tilto (kurį atidarys tik specialiai sutartam mūsų piliečių tranzitui iki kelto)”.
Porą kartų pilam kurą, plaunam raktą ir kortelę, rankas, nors mes tai su
pirštinėm ir nekvėpuojam. Tarp Hanoverio ir Hamburgo remontuojamas kelias – mes
vėl kamšty, nes bandydami važiuoti antra siauresne juosta, kliudom furų
veidrodėlius. Įtampa pasiekia aukščiausią tašką, kai negali padaryti nieko, o
šalia mašinos juda kaip niekur nieko. Tos gal 30 min nežinau kiek patrumpino
mano gyvenimą, Kęstas nei pats nervuojasi, nei man paverkti leidžia…Liubekas,
Vismar,  Rostokas…Pagaliau 20 val.
privažiuojam postą Stralsund`e, kur stovi kelios policijos mašinos, gal 5
policininkai jau su kaukėm, pirštinėm. - Kas jūs, ką čia veikiat? Tai mes į tą
keltą, kur į Klaipėdą, į Lietuvą plaukia, corona čia tokia mus gena,
negirdėjot? Keltas? Keltas 20 val. išplaukia. Kaip tai 20, rodom ambasados
laiškus su skaičium 22 val., bet jiems tik juokinga – kažkokie pavargę
žmogeliai veržiasi į kažkokį nežinomą keltąJ.  Ne ne, sako,
šiandien jūs čia nepravažiuosite, sukitės atgal. Kitas keltas bus rytoj 22 val.,
čia pravažiuosite nuo 16 val. Nesuprantam nieko, sukamės atgal, policijos
mašina dar labiau užstojo kelią, kad neduok die mes jo netaranuotume.Stojam šalia
marinos, iš paskos atvažiuoja lengvoji mašina su lietuviu fūristu, kuris
kažkaip susikeitė su savo kolega – ką ten sakė, nieko nesupratau? Sakau –
plauksim rytoj, šiandien viskas… Jis stoja už mūsų. Kas belieka? Laukti rytojaus
16 val., kai galėsim patekti į Riugeno salą ir 22 val., kada pajudėsim link
namų. Traukiam taurytes, vynuką, dėliojamės sūriukus – karšto nieko negaminsim,
nes jau vėlu. Dar skambinam į Lietuvos ambasadą Vokietijoje – aiškinam situaciją,
klausiam telefono asmens, kuris galėtų duoti info apie tą keltą – yra jis jau
uoste, ar jau išplaukęs, kodėl mums sako, kad jis išplaukė 20 val.? Man atsako –
situacija keičiasi kas minutę, visa info skelbiama ten ir ten, jau nepamenu,
kur, mes apie keltą konkrečiai nežinome. Sakau, ar galima tam asmeniui
paskambinti? Atsako- aš paskambinsiu, bet nesu tikra, ar man atsilieps…Sekit
informaciją…Nieko ir vėl nepešę išsiskirstom – Kęstas eina miegučio, mes su Nora
– į lauką. Skambinu dukrai, skambinu Jorūnei – jie jau kelte iš Kylio į
Klaipėdą, tuoj pajudės. Kol viską papasakoju, gerokas pusvalandis praeina. Tik
pasibaigus pokalbiui matau žinutę iš ambasados – ar jūs dėl patekimo į keltą skambinote?
Taip!!!!!!!!!!!!!! klykia mano atsakymas! Tuoj po to
skambutis – skubėkit į postą, policija jau pati jūsų ieško, dar pasakykite savo
mašinos nr. Netikiu savo ausim, rašau jai mūsų kemperio ir to kito žmogeliuko
numerį. Įpuolam su Nora į kemperį, žadinam Kęstą, tas nieko nesupranta – kur važiuot,
koks keltas? Žaibiškai susitvarkom – žinot, su katėm, kai važiuoji ilgiau, tai
wc dėžutę reikia palikti neuždarytą, vandenį reikia išpilti, nes jis išsilaisys,
ir dar eilė tokių dalykėlių, kurie būtini važiuojant ir nebūtini miegantJ .Kęstas puola naviguot, aš jau už vairo.
Pasižiūriu į navigaciją, kuri rodo…36 km!!!36??? Nu, 36, tai
36, o aš galvojau, kad tas keltas čia pat, už kampo. Varom pirma iki posto. Tie
patys linksmieji policininkai stabdo – tai ar jūs norite į “TĄ“ keltą? Neatsimenu, kokiu tonu aš jiems atsakiau, sako – tai važiuokitJ Nu ir mes lekiam! Siauriu, tamsiu ir vingiuotu keliu, kaip išprotėję, nors
jau jaučiam, kad mūsų sulauks! Aš vis stebiu navigaciją, nes tie km, rodos, nemažėja…Pagaliau
mes uoste. Pirmas postas. Išlipam abu. Dokumentai? Padedam ant stalo abu pasus,
žmogelis be kaukės, be pirštinių jų net nepaliečia, užpildau anketas su
vardais, auto nr ir data, nei iš kur, nei kur grafos nėra. Ateina kitas
žmogelis, sako, sekit paskui. Mes sekam su kemperiu. Jį pasitinka moteris, mums
sako lietuviškai labas, varykit kuo greičiau ten ir ten, iki galo, nieko
netikrina ir neklausia. Nu ir mes vėl varom. Nuvarom iki kažkokio galo – tamsu,
jokio kelto, nes mes jau pavargę ir nesivadovaujam logika, kad reikia ieškoti,
kur stovi keltas… Sukam savo visą ūkį atgal ir lekiam prie vienintelio mums

matomo kelto. Pakeliui iš uosto mašinos išlipa žmogelis,rodo mums tiesiai – į keltą!
Čia jau man ima stigti oro, kai mus pasitinka kosmonautų su pilna ekipiruote
komanda, pro vos pravirus langus per atstumą pamatuoja mums temperatūras ir
rodo nykštį į viršų kelte esančiam darbuotojui. Man tas nykščio iškėlimas buvo
tarsi V ženklas, nes mes spėjome, mus įleido ir mes keliausime namoooo! Tas

kitas lietuvis tik tik prieš mus įvažiavo. Pastatė mus už latvių mikriuko,
prieš mus tie žmogeliukai ėmė daiktus, ruošėsi eiti į kajutę, sakė, mes pirkom normalų
bilietą. O mes – mums niekas nieko nepasakė, nei draudė, nei leido. Tai mes ir likom,
kaip mums liepė Nausėda, savo namuose, savo kajutėje, su savo gyvūnais ir
pačiais geriausiais keliautojais – Nora, Kitu ir Piccolo! Man ašaros upeliais
kaip pupos – šitiek įvykių, nerimo ir pagaliau mes čia, jau beveik namuose! Šiandien

nuvažiuota 1102 km.Nedegdami šviesos
puotaujam – keliam džiaugsmo ir vyno kupinas taures, skanaujam ir juntam, koks
skanus yra brie sūris…Keltas pajuda apie 22:30 val, dar gaunu žinutę iš

ambasados ar spėjom, ar viskas gerai. Dar geras 2 valandas bandom suprasti,
kaip taip atsitiko, kad mums poste sakė viena, o tiesa buvo kita? Kas už tai
atsakingas? Juk keltas – ne adata, kurios gali ir nesimatyti, jis arba
atplaukė, arba ne, imi telefoną ir paskambini. Tai gerai, kad mes stovėjom

netoliese ir kad aš nepaskambinau, pvz, mamai – tada tikrai nebūtų mūsų laukę.  Klausimų buvo ir daugiau, bet pavargę nuo
besikeičiančios situacijos, 6 dienas trukusio lėkimo be normalaus maisto, kavos
(J), pasivaikščiojimų
palei upę – pagaliau užmigome. Keltas plaukė labai ramiai, tik pradžioje labai
išgasdino įsijungusios mašinų signalizacijos (kol tai dar supratome). Niekas
mūsų neieškojo, ir mes niekieno pagalbos neprašėme – mes judėjome link namų
savo lovose su savo Bremenais, buvome neapsakomai laimingi!  Gal 8 val ryto mane vėl suėmė nerimas dėl to,
kad mes esame kažkur triume, kur, jei gaisras, ar dar kažkas, tai mes čia ir
liksime…Bet eiti kažkur, kur galimai pilna infekuotų, mes nei kaukių neturime,
o ką mūsų gyvūnai čia veiks be mūsų tamsoje? Beje, Nora šaunuolė – neįsivaizduoji,
kaip ji kentėjo, bet visą tą laiką nuo kovo 17 d. 22 val. iki sekančios dienos

19:30 ji nebuvo lauke! Taip ir atplaukėme į Klaipėdą. Apie 15 val. iš
sumažėjusio garso supratome, kad gal jau netoli žemės, bet kadangi navigacija
nei internetas neveikė, tai nežinojom, kur esame. Aš gal 2 val. stebėjau
telefoną, kol pagaliau pasirodė ryšio ženklai! Prasidėjo tylūs džiaugsmo

skambučiai mamai, Agnei (dukrai), kitiems… Apie 18 val. Eugenijus parašė, kad

mes jau uoste, beliko prisišvartuoti. Gal po 15 min. į triumą pradeda rinktis
žmonės – be kaukių, su tokiom turginėm terbelėm. Mes pasiruošiam išvažiuoti,
kelte šioks toks chaosas, auto juda kaip nori, darbuotojai nevaldo situacijos. Išriedam
ir mes – į tamsą, į lietų, į šaltį. Važiuojam link šviesų. Pirmas postas –
lietuvis su pilna apsauga net nesupratau ar muitininkas, ar policininkas,
klausia kelionės dokumentų. Per uždarytą langą parodom pasus su nuotraukom.
Laimingo kelio! Nei iš kur, nei į kur. Antras postas, jau prie išvažiavimo iš
uosto. Tik pažiūri mūsų auto numerį ir parodo važiuoti. Keli žurnalistai
užfiksuoja mus atvykusius ir viskas! Beveik tuo pat metu iš Kylio atvyko ir

Jorūnė su Algiu ir Monciuku, valio, mes visi saugūs, esame namie ir visi
nerimai jau praeitis!
Nuo Sicilijos
šiaurėje esančio Porticello iki namų Skeiville per 6 dienas nuvažiuota 4170 km,

dar ~ 800 km nuplaukta keltu iš Sassnitz (Vokietija) iki Klaipėdos.
Visą kelionę mus
lydėjo Jurgos, Sauliaus, Eugenijaus, Ženetos, Ingos, Dainiaus ir daug kitų

žmonių linkėjimai, patarimai, nuorodos į naujausias žinias. Už tai jiems
beprotiškas AČIŪ!!!
Linkime
niekam to nekartoti namie J 
  Andra tutto bene!










































































































Žinutės: 2820
Nuotraukos: 4166
Koordinatės: 91
Prisijungė: 2012-10-03
Olialia! Sveiki sugrįžę!

Skaitydamas prisiminiau Jūsų istoriją kai važiavot slidinėti į Afriką.
Žinutės: 451
Nuotraukos: 14
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2017-12-03
Vau! Knyga galima parašyti! Šitiek emocijų pergyventa..  
Žinutės: 119
Nuotraukos: 114
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2015-04-30
Skaitant ir žiūrint datas, kelis kartus turėjom prasilenkti, tik mes ankščiau ir ramiau namus pasiekėm. 
Žinutės: 158
Nuotraukos: 0
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2014-09-04
Nu jo, įsivaizduoju kaip jūs jautėtės, nes mane beskaitant kelis kartus prakaitas išmušė :hmz:, bet svarbiausiai, kad laimingai grįžot :sokiai:
Žinutės: 585
Nuotraukos: 1217
Koordinatės: 4
Prisijungė: 2012-09-21
Džiaugiamės, kad šauniai išsisukote iš tokios nepavydėtinos situacijos. Bet dar ne viskas. Būkim visi atsargūs, ir būtinai susitiksime kažkuriame suvažiavime:veliava: 
Žinutės: 2142
Nuotraukos: 1084
Koordinatės: 7
Prisijungė: 2012-10-03
Puikiai aprašei! 
Įtikinai, kad esi gabi rašytoja!
Bet gi žinome, kad ir fotografija Tau nesvetima.... laukiame :)

Žinutės: 67
Nuotraukos: 893
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2012-09-27
Dainius.D parašė:
Puikiai aprašei! 
Įtikinai, kad esi gabi rašytoja!
Bet gi žinome, kad ir fotografija Tau nesvetima.... laukiame :)


Dainiukai, tikrai nesistengiau įrodyt čia savo literatūrinių sugebėjimų, tiesiog norėjau pasidalint savo išgyvenimais, bet ačiū už įvertinimą, man labai smagu! Sakai, fotografija? O čia jau neplanavau,  nes man smagu daryti gyvus reportažus - kas vyko čia pat dabar, vakar. O dabar tai jau bus istorija, bet...kas žino:)
Žinutės: 67
Nuotraukos: 893
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2012-09-27
Renius.L parašė:
Džiaugiamės, kad šauniai išsisukote iš tokios nepavydėtinos situacijos. Bet dar ne viskas. Būkim visi atsargūs, ir būtinai susitiksime kažkuriame suvažiavime:veliava: 
Ačiū, Reniau, mes irgi dar tebesidžiaugiam, štai vakar skaičiau, kas darosi Sicilijoje - siaubiami Lidl ir kitos parduotuvės, tai ten likti tikrai būtų buvus nesaugu ir mažų mažiausiai protinga:)
Žinutės: 67
Nuotraukos: 893
Koordinatės: 0
Prisijungė: 2012-09-27
Saulius.E parašė:
Nu jo, įsivaizduoju kaip jūs jautėtės, nes mane beskaitant kelis kartus prakaitas išmušė :hmz:, bet svarbiausiai, kad laimingai grįžot :sokiai:
Taip, Sauliau, aš pati, kai rašiau, vėl viską pergyvenau ne be ašarų...Ir tai užtruko, nes buvo sunku prisėsti...